Kokia yra liturginių drabužių reikšmė per religines apeigas? Ką reiškia spalvos ir simbolika, naudojamos krikščioniškoje liturgijoje? Norintiems pagilinti savo žinias apie tai siūlome tekstą, parengtą pagal kun. Mozės Mitkevičiaus paskaitą, skaitytą Bažnytinio paveldo muziejuje.
Visais laikais žmonės bendravo su aukštesnėmis jėgomis, pasirinkdami ypatingas vietas bei daiktus. Senajame Testamente randame detaliai aprašytą vyriausiojo kunigo Aarono aprangą, taip pat ir aukojimo apeigas. Pirmieji krikščionys buvo žydai, dėvėję žydiškus drabužius, tačiau, krikščionybei plintant Graikijoje ir Romoje, keitėsi ir drabužiai, naudojami apeigose. Atsivertę į krikščionybę pagonys be jokių skrupulų viską pritaikydavo sau – netgi galėjo ant dievo Apolono skulptūros parašyti Jėzaus vardą.
Kunigo pasiruošimo Mišioms procesas, velkantis liturginius drabužius, yra grindžiamas Šventuoju Raštu. Drabužių pavadinimai lotyniški, juose užkoduota sakrali prasmė. Žmonės anksčiau nelabai suprasdavo lotyniškų mišių tekstą, bet žiūrėdami į kunigą permąstydavo visą Kristaus kančios istoriją.
Liturginiai drabužiai, naudojami katalikų bažnyčiose mūsų laikais, buvo patvirtinti Tridento visuotiniame Katalikų Bažnyčios susirinkime, 1545–1563 metais vykusiame Italijos mieste Tridente. Po šio susirinkimo kasdieniu privalomu kunigo drabužiu tapo sutana (prancūziškai – apranga). Nešiojama ji buvo jau VI amžiuje. Iš pradžių tai buvo paprastas tamsus maišas, kurį vilkėdavo atgailaujantys dvasininkai. Tamsi spalva simbolizavo atsiskyrimą nuo pasaulio. Sutaną privalu nešioti su kolorate (apykakle – įdvasinimo ženklu), kurią juokaudami klierikai vadina „skaistute“.
Velkantis albą kalbama malda: „Išbalink mane, Viešpatie, ir nuvalyk mano širdį, kad išbalintas Avinėlio krauju mėgaučiausi amžinaisiais džiaugsmais.“ Tai yra nuoroda į Apreiškimo knygos 7 sk. 14 eil., kurioje skaitome, kad Jėzuje Kristuje mūsų gyvenimai, mūsų apsiaustai bus išbalinti Jo kraujyje. Alba yra lotynų kalbos žodis, reiškiantis „baltas“.
„Palenk, mane, Viešpatie, po tavo saldžiuoju jungu, tavo Motinos Marijos meilės meilia našta.“ Tokią maldą kalba kunigas, vilkdamasis humerolą – skraistę su raišteliais, apgobiančią pečius. Ši skraistė simbolizuoja skydą, ginantį nuo piktosios dvasios. Laiške efeziečiams skaitome tokias eilutes: „Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles...“
Cingulis (liet. – diržas, juosta) viduramžiais būdavo puošiamas brangakmeniais, tačiau Tridento susirinkimas nustatė, kad tai turi būti paprasta virvė, kuria susijuosiamos strėnos. Cingulis rišamas specialiu mazgu, kurį rišant kalbama malda: „Sujuosk mane, Viešpatie, skaistybės juosta ir užgesink mano strėnose geismo galią, kad manyje pasiliktų susivaldymo ir skaistumo dorybė.“ Prisimenama, kaip Jėzui buvo surištos rankos prie stulpo, kai jis buvo nuplaktas.
Graikiškas žodis stula reiškia šalį. Kažkada tai buvo puošnus moters rūbas, siuvamas iš prabangių medžiagų, puošiamas brangakmeniais, siuvinėjamas aukso ir sidabro siūlais. Stula simbolizuoja nemirtingumo rūbą, ji yra vizualus kunigo galios pareiškimas. Kunigas stulą užsideda ant pečių, o diakonas ją sega apačioje ir užsimeta per kairįjį petį, tai reiškia, kad žmogus turi nepilną teisę teikti sakramentus. Dar nuo pirmųjų krikščionybės amžių diakonai patarnaudavo per Mišias, o pats graikų kilmės žodis diakonas reiškia tarną.
Kitas diakonų rūbas yra dalmatika. Pirmasis ją užsivilko Romos vyskupas – popiežius. Vėliau dalmatiką buvo leista dėvėti Romos kardinolams, diakonams, o po Tridento ji tapo visų diakonų rūbu. Šis rūbas, perimtas iš barbarų, šokiravo tų laikų visuomenę, kadangi anuomet dalmatika buvo apatinis puošnus rūbas, nedemonstruojamas išorėje. Pirmosios dalmatikos buvo ilgos, vėliau buvo sugalvota jas sutrumpinti, dėl patogumo prakerpant rankoves. Dalmatikos būdavo su kryžiumi, be jokių atvaizdų, nebent su Jėzaus vardo įrašu. Po Tridento susirinkimo dalmatikos buvo puošiamos, įdedant daug darbo, jas siuvinėdavo moterys – vienuolės ar bajorės. Dalmatika buvo įteikiama diakonato šventimų metu, ir kiekvienas didžiūnas laikė savo garbės reikalu apdovanoti dvasininkus liturginiais drabužiais. V a. Egipto krikščionys rašo: „... tedėvi diakonas ją visą laiką...“ , kad visi matytų, kad tai diakonas, „Bažnyčios akis“.
Arnotas (lot. ornatus) reiškia „puošnus“. Arnotas po Tridento susirinkimo buvo įgavęs agurko formą, tačiau dabartiniai arnotai yra panašiausi į ankstyvuosius, vadinamus casulem, savo forma primenančius namelius-palapines, kuriuos užsivilkus matosi galva, o kūnas būna uždengtas. Arnotas simbolizuoja Kristaus meilę žmogui, jį velkantis kalbama malda: „Viešpatie, tu esi pasakęs: 'mano jungas švelnus, mano našta lengva‘, padaryk, kad pajėgčiau taip jį nešti, kad gaučiau tavo malonę.“ Arnotas taip pat simbolizuoja kryžių, kurį nešė Kristus.
Manipulis (liet. rankmaustė) – šiandien jau nebenaudojamas liturginis atributas. Manipulis yra skepetaitė, kurią kunigas užsideda ant rankos. Ji simbolizuoja Kristaus ašaras, jo prakaitą Alyvų sode.
Pijusės, dvasininkų kepurėlės, būna 3 spalvų: juodos, raudonos, violetinės. Baltos spalvos pijusę nešioja tik popiežiaus. Juodos yra skirtos eiliniams kunigams, raudonas dėvi kardinolai, violetines – vyskupai. Pijusių paskirtis buvo pridengti tonzūras – dvasininkų išskustus pakaušius kaip ženklą, kad jie priklauso Dievui ir Bažnyčiai. Pijusės termino kilmė neaiški, kai kas spėja, kad jis galėjo atsirasti nuo popiežiaus Pijaus vardo. Tikrasis kepurėlės pavadinimas yra cuker (liet. moliūgėlis). Taip ji buvo praminta dėl formos. Kalbama, kad tik Romos kurijoje pasiuvamos tokios pijusės, kurios nekrenta nuo šventųjų vyrų galvų. Tačiau, pasak kun. Mozės, Šv. Dvasia prilaiko pijuses, bet ji laisva jas ir nupūsti... Vyskupai ir popiežius pijuses nusiima šv. Mišių metu per Aukos liturgiją, o užsideda po maldos Tėve mūsų.
Tonzūra atsirado krikščionybėje tik VII a., dvasininkams rengiantis pasiaukoti Dievui ir Bažnyčiai. Būta kelių tonzūrų. Rytų Bažnyčia remiasi šv. Pauliumi, kuris nusiskuto galvą (iš Apaštalų darbų 18 sk. 18 eil.). Keltai nusiskusdavo nuo ausies iki ausies, o pagal Romos tradiciją būdavo išskutamas tik viršugalvis. Po Tridento susirinkimo tonzūra buvo privaloma visiems dvasininkams, tačiau po Vatikano II susirinkimo jos buvo atsisakyta. Ilgi plaukai siedavosi su laisve, karaliai nešiojo ilgus plaukus kaip orumo ir galios simbolį, o vergai ir nusikaltėliai būdavo nuskutami, tad nusiskutę Dievo garbei savo noru aukodavo laisvę, galią, puikybę, tapdami Dievo tarnais.
Vėliumą kunigas dedasi ant pečių Švč. Sakramento laiminimo metu. Vėliumą sudaro pavėliumys – pamušalas, baltas šilkas paauksuotais krašteliais. Vėliumas pridengdavo taurę per šv. Mišias (ne Aukojimo metu), o dvasinė prasmė – „užritintas akmuo ant Kristaus kapo“.
Mitra – vyskupo galvos apdangalas, graikų kalboje reiškiantis galvos raištį. Žinomos dvi jos kilmės versijos. Pirmoji teigia, kad mitra buvo žydų vyriausiojo kunigo galvos apdangalas, o kita versija tvirtina, kad mitra kilo iš graikų atletų galvos apdangalo, kurį jie gaudavo laimėję varžybas. Mitros juostos simbolizuoja Senąjį ir Naująjį Testamentą. Tai Bažnyčios galios ženklas, reiškiantis, kad vyskupas gali kalbėti Dievo vardu, skelbti Bažnyčios mokymą. Mitros būna trijų rūšių: balta mitra, dėvima per laidotuves, ženklinanti prisikėlimą; puošnesnės dėvimos per sekmadienio liturgiją, o auksinės, papuoštos brangakmeniais, dėvimos švenčių metu, taip pat teikiant Sutvirtinimo sakramentą. Mitros kaip vyskupų vienybės su popiežiumi ženklas paplito tik XI amžiuje.
Palijus (apdangalas) yra su 6-iais kryžiais, simbolizuojančiais Kristaus žaizdas, drabužis, kurį arkivyskupas gauna iš paties popiežiaus. Šv. Agnietės dieną, sausio 21-ąją, yra laiminami avinėliai, iš kurių vilnos bus audžiami palijai. Du gražiausius trapistų vienuolių užaugintus avinėlius išrenka Laterano katedros kanauninkai. Avinėliai atiduodami Betliejaus šeimos seserims, kurios juos išmaudo, išdabina, aprengia baltos ir juodos spalvos apsiaustais, simbolizuojančiais Šv. Agnietės kankinystę ir skaistybę. Ant apsiaustų užrašyta: „ Šv. Agniete, kankine, melskis už mus“ ir „ Šventoji Agniete, mergele, melskis už mus“. Papuošti vainikais avinėliai užkeliami palaiminimui ant Šv. Agnietės bažnyčios altoriaus. Po apeigų jie nugabenami į Vatikaną, kad popiežius palaimintų jų misiją. Vėliau avinėlius pasiima benediktinės vienuolės ir iki šv. Velykų juos gano ir šeria specialiame vienuolyno sode. Per Jonines, birželio 24 d., avinėliai kerpami, verpiamos jų vilnos, audžiami palijai, kurie atnešami ant Šv. Petro kapo. Šv. Petro ir Povilo dieną palijai įteikiami arkivyskupams.
Tiara, dabar jau nebenaudojamas popiežiaus galvos apdangalas, yra popiežiaus valdžios simbolis, pabrėžiantis, jog dvasinė valdžia aukštesnė už pasaulietinę. Tiara simbolizuoja keliaujančią, kenčiančią ir džiūgaujančią bažnyčią. Popiežius Paulius VI, solidarizuodamasis su skurstančiaisiais, nusprendė paaukoti tiarą Viešpačiui ir gautus pinigus išdalinti vargšams. Nuo to laiko tiaras galima išvysti Vatikano muziejuose.
Liturginiai drabužiai ankstyvosios krikščionybės laikais buvo nespalvoti, spalvos atsirado tik po Tridento susirinkimo. Žalia spalva – tai spalva, teikianti vilties. Advento ir gavėnios metu naudojama violetinė spalva, kurią trečiąjį sekmadienį pakeičia rausva. Tai yra džiugaus sekmadienio, leidžiančio šiek tiek atsipalaiduoti nelengvo pasninko metu, spalva. Balta ir auksine spalvomis puošiamasi per iškilmes. Raudona – kankinių – spalva naudojama Didįjį penktadienį, taip pat minint šventes, susijusias su Šv. Dvasia. Žydra – Marijos spalva.
Šiais laikais Bažnyčia grįžta prie pirmųjų krikščionių nuoširdaus ir gyvo tikėjimo, atsisakydama nereikalingos pompastikos ir prabangos. Nejučia prisimename Jėzaus žodžius apie lauko leliją, kurią Viešpats išpuošia, jai tuo mažiausiai rūpinantis...
